Pagalba įvairiose situacijose...
Sveiki atvykę » Literatūra » Rašinys Žmogaus gyvybės ir būties klausimas A.Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“

Rašinys Žmogaus gyvybės ir būties klausimas A.Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“

Sigita, 2015-04-20, www.pasakukampelis.eu
Rašinys Žmogaus gyvybės ir būties klausimas A.Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“

A.Baranauskas gimė 1835 metais, sausio 17 d. Anykščiuose. Tėvai buvo laisvi valstiečiai. Ūkio darbai Antanukui nesisekė, todėl tėvai nutarė jį pamokyti. A.Baranauskas mokėsi Ankyščių pradinėje mokykloje, vėliau baigė Varnių kunigų seminariją. Baigęs seminariją, A. Baranauskas buvo pasiųstas studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją. Prieš išvykdamas atostogas praleido Anykščiuose. Čia ir sukūrė pirmąją „Anykščių šilelio“ pusę, o antrąją – per antras atostogas. Sukurti „Anykščių šilelį“ paskatino lietuvių kalbos menkinimas, gimtojo krašto meilė, pasipriešinimas priespaudai. A.Baranauskas „Anykščių šilelyje“ troško pavaizduoti mišką, kurio jau nebėra.

Poemos įžangoje aprašomas vietoj miško likęs „nenaudingas plotas“. Dėl viso to kalti caro valdininkai, kurie „sugraužė miškus“. Ir štai poetas nori pavaizduoti, koks pirmiau buvo miškas ir kaip jame buvo gražu, kad eini į mišką – „tai net akį veria“, „linksmina dūšią, užu širdies tveria“. Visur žalia, malonūs kvapai, garsai, ir kaip nebus žmogeliui linksma? Ir džiaugsmas, ir graudulys apima žmogų. Džiaugsmas – prisiminus tokį nuostabų mišką, o graudulys -, kad jo jau nebėra ...

Tačiau pasidžiaukim kartu su A.Baranausko aprašomais regimaisiais vaizdais. Pradeda poetas nuo samanų, grybų, uogų. Ir kokių čia tik grybų nėra! Ir voveruškų, ir paliepių, ir žaliuokių, ir ūmėdžių, ir kazlėkų. Štai kokie gražūs epitetai panaudojami A.Baranausko aprašant grybus: „musmirės raupuotos“, „veršiakiai gleivėti“. Taip, grybų iš tikrųjų gausu ir, kaip kaip bebūtų keista, jų nei žmonės renka, nei žvėrys griaužia. Šiais vaizdais žmonės džiaugiasi, grožisi. Ir dėl to turiu sugrįžti į darbartį. Atgi mes džiaugiamės nuėję į mišką? Ne, mes neturime kuo džiaugtis: nei grybais, nei uogomis... Nenoriu pasakyti, kad jų nebėra, tačiau vis dėlto žmogaus ranka jau spėjo gerokai išnaikinti šias gėrybes. Ne o dabar norėčiau sugrįžti į nuostabų mišką ir pakelti akis truputį aukščiau. Štai koks gražus putinų sugynimas: „putinai krauju varva“, ir berželiai čia auga, ir ąžuolai, ir uosiai. Poetas panaudoja ir tautosakos motyvus. A.Baranauskas prisimena ir Eglę žalčių karalienę, ir Sedulėlę. Medžių aprašymas baigiamas puikiu pušų tankumyno vaizdu, apie kurį mes galime tik pasvajoti, nes mūsų miškai taip praretinti, kad  kad vos ne kaip parke jauties. Ir vis kas kartą tenka sugrįžti prie tos karčios tiesos.

Na bet geriau pakvėpuokime brangiausių kvepalų mišiniu, kurį tartum susitarę giria, pieva ir laukas padarė. Kvepia ne tik žiedai, žolynai, medžiai. Vis kitokiu kvapu dvelkia pušelių sakai, skruzdėlynas, dirvos. Pabandykime įeiti į dabartinį mišką. Ar galėsime kvėpuoti tokiais kvapais? Toli gražu ne! Ir dar per mišką tekantis upeliukas padvelks tokiu kvapu, kad net nosį užries į viršų. Ach, tie žmonės, tų žmonių rankos, ką jos padarė su tikru grožio šedevru!

Bet grįžkime atgal į tikrąjį mišką. Pasiklausykime – tylu, todėl, kad naktis ir visa miško gyvybė ilsisi. Kantrybės! Tuoj prasidės darbo diena, ir visa, kas gyva, pabus, tyla suirs, ir pratrūks visokiausių balsų sutartinės. Štai pradeda šlamėti medžiai, sujuda, sukruta paukšteliai, pradeda treškėti žvėrys ir žvėreliai, taukšėti genelis, mekenti perkūno oželis. Pažyra onomatopėjos: ančių „pry! pry! pry!“, kukučio „ką, ką, ką“, tilviko „ri-u!“ Bet gražiausias A.Baranauskui tai – lakštingalos balselis: „pilnas, skardus, griaudingas ir, taip sakyt, skalsus: skamba ūžia per krūmus ir vis kitaip mainos“...

Turiu kai ką pasakyti ir apie mūsų dienų paukštelius. Kad vėl tas žmogus elgiasi ne taip, kaip reikia! Kiek paukštelių žūsta, apsinuodija nuo trąšų, chemikalų, kurie beriami iš malūnsparnio. Kiek žūsta kertant miškus, melioruojant pelkes! Neverta nei vardinti. Vėl ta karti teisybė, tačiau ją reikia nuryti, bet ne šiaip sau, o reikia kažką daryti ir nedelsiant. Kol mūsų giesmininkai, žvėreliai ir pagaliau visa gyvybė neišnyko iš miškų.

A.Baranauskas poemoje, panašiai kaip S.Daukantas istoriniuose veikaluose, protu ir širdimi suvokia, kad miškas yra lėmęs lietuvių gyvenimą, būklę, charakterį.

Pasakojama, kad pagonių šventuosius miškus išskynė galbūt Jogaila, įvedęs krikščionybę.  Paskui vėl suaugo aukštos pušys ir ąžuolynai. Čia įpinta ir sakmė apie gulintį prie Puntuko upelio akmenį. Visiems „meilus ir patogus“ buvęs didelis liepynas, jis davė ir medų, ir medieną, ir vaistus. Miškas žmones gynė nuo bado, žmogus čia rasdavo prieglobstį. Tačiau atėję caro valdininkai prievarta iškirto mišką. Ir poetui susopo širdį, „ant dūšios labai sunku ir neramu tapo“. Anykščių šilelį iškirto caro valdininkai, o mes, lietuviais būdami, ir toliau niokosime miškus?!

Poema „Anykščių šilelis“ – nemirštanti, nes tai, kas pavaizduota joje, aktualu ir šiandien. Juk jeigu mes sunaikinsime miško gyvybę, žus ir žmogus.

Rašinio autorė: Sigita Rimkevičiūtė

Įmonės
(mini interneto svetainės)
Transportas:

Finansai:

Draudimas:
Šaunioji matematika
Pasakų kampelis
Naminių tortų kepimas Joniškio rajone +370 676 13919
© viskoDAUG.eu
Atnaujinkite slapukų nuostatas