Pagalba įvairiose situacijose...
Šį rašinį norėčiau pradėti savo sukurtomis eilutėmis:
Kas sieja žmogų su žmogum šioj žemėj?
Gal – pyktis, meilė, neviltis?
Atsakymas tik vienas:
Žmones jungia tikėjimas ir meilė, ir viltis.
Šie eilėraščio žodžiai „tikėjimas, meilė ir viltis“ turbūt būtų suprantami ir priimtini daugumai žmonių, kurie, norėdami gerų tarpusavio santykių ir supratimo, jais vadovaujasi visą savo gyvenimą. Bet tarp žmonių turėtų būti ir pasitikėjimas vienas kitu. Juk kaip galima būtų pasitikėti žmogumi, kuris iš bet kurios situacijos išsisuka meluodamas ir apgaudinėdamas. Žymiai pagerėtų žmonių santykiai, jei jie dažniau pamąstytų, o tik paskui pasakytų ar padarytų tai, kas neįskaudintų kitų. Pasaulis pagerėtų, jei mes vadovautumėmės šia lietuvių liaudies patarle: „Geriau karti tiesa, nei saldus melas“.
Jau senų senovėje žmonės stengėsi būti tolerantiški vienas kitam, nemeluoti, mylėti savo artimą, kaip galima daugiau padėti vienas kitam sunkią valandą. Buvo sukurta daug lietuvių liaudies dainų, pasakų apie pasiaukojimą, meilę kitam žmogui, tėvynės labui. To pavyzdys – A. Mickevičiaus poema „Gražina“. Šioje poemoje atskleidžiama stipri Liutauro ir Gražinos meilė, Gražinos pasiaukojimas vardan Lietuvos. Ši poema priverčia mus susimąstyti apie gyvenimo vertybes. Dar daug knygų yra parašyta būtent apie tai, kaip turėtų gyventi šiuolaikinis žmogus. To negalima būtų pasakyti apie daugelį dabartinių filmų. Juose pilna smurto, neapykantos, pagiežos. O juk šiuos filmus žiūri ir vaikai – mūsų ateitis. Žinoma, nors ir mažai, tačiau dar yra filmų, kuriuose rodoma ne neapykanta, o meilė, pasiaukojimas vardan kito žmogaus. Norėtųsi prisiminti vieną rusų filmą, rodomą prieš pat Naujus metus, galbūt norint, kad žmonės paliktų senuosiuose metuose neapykantą, pagiežą, o į Naujus žengtų su meile artimui širdyse. Šis filmas vadinamas „Likimo ironija“ ir tikriausiai yra visiems gerai žinomas. Tačiau galbūt žmonės, jį žiūrėdami, nesistengia įsigilinti į veikėjų charakterius. O juk tiek nedaug pastangų reikia pamatyti ir suprasti, kiek tame filme meilės, pasišventimo mylimam žmogui. Žiūrėdami filmą matome, kokia nepatvari Galios ir Sašos draugystė, ir kokia ji užsimezga tvirta tarp Nadios ir Sašos. Nadios ir Ipolito, Galios ir Sašos draugystė nutrūksta dėl tarpusavio nepasitikėjimo. Ir nors Nadia ir Saša susitinka ne itin maloniomis aplinkybėmis, tačiau tarp jų užsimezga nepaprastas ryšys – meilė ir pasitikėjimas vienas kitu. Vien tuo mus ir žavi šio filmo siužetas. Tačiau dažnai žmonės ir skiriasi vien dėl to, kad nesistengia suprasti vienas kito ir galvoja, kad kitos išeities nėra. O ji yra: tereikia tik nuoširdžiai tikėti vienas kitu. Žinoma, žmogus turi būti ir vertas to pasitikėjimo.
Viskas šioje žemėje yra laikina, tačiau gyvendamas žmogus patiria visko: ir nusivylimo ir nepasitenkinimo kitais žmonėmis. Tačiau kiekvienas žmogus kartais nors trumpam sustoja ir mintyse sau ištaria, kad „vienintelė vertybė žemėje – žmogaus ryšys su žmogumi“. Tereikia tik nors trumpam sustoti ir gerai pagalvoti, kad gerų žmonių žemėje yra daugiau, negu blogų. Geriausiai būtų kiekvienam žmogui gyventi pagal principą: „Kaip šauksi, taip ir atsilieps“.
Rašinio autorė: Sigita Rimkevičiūtė
