Pagalba įvairiose situacijose...
Maironis – poetas – lyrikas. Reikšmingiausias jo indėlis į lietuvių literatūrą – lyrinė poezija. Jo eilėraščiai kupini meilės savo gimtajam kraštui Lietuvai: jos praeičiai, gamtai, moteriai. Tai – didžiosios šio poeto žmogiškosios vertybės.
Analizuojamas eilėraštis „Sudieu” yra paimtas iš Maironio eilėraščių rinkinio „Pavasario balsai”. Šis eilėraštis parašytas 1920 m. Jį sudaro keturios strofos, rimas kryžminis.
Tai lyrinis eilėraštis apie dviejų žmonių meilę, kuriai, deja, nebuvo lemta toliau tęstis. Šis eilėraštis yra lyg lyrinio subjekto – mylimojo kreipimasis į prarastąją mylimąją ir noras su ja atsisveikinti. Lyrinis subjektas gyvena prisiminimais apie savo mylimąją, kurios niekaip neįstengia pamiršti. Nevilties apimtas jis sušunka: „Ir vėlei tavo liūdno veido/ Neberegėsiu aš ilgai”. Lyrinis subjektas dėl to nekaltina nei savęs, nei ko nors kito, tik mano, kad „likimas vėlėi nebeleido” jiems būti kartu. Tačiau mylimąjį kamuoja klausimai, į kuriuos jis neranda atsakymų, nes juos tik „Dievas žino!”. Kol jie abu buvo kartu, lyrinio subjekto nekankino jokie klausimai, jis, kaip ir visi įsimylėjėliai, buvo svajoklis, tačiau tas svajones nuslopino „skaudi gyvenimo našta”.
Paskutinės dvi eilėraščio strofos yra lyg lyrinio subjekto atsisveikinimas su savo mylimąja. Jis sušunka: „Sudieu! Neverk!..” galbūt tikėdamasis, kad mylimoji jį išgirs, ka dir kaip toli ji bebūtų. Likimą, kuris juos išskyrė, lyrinis subjektas prilygina pamotei, kuri nemyli ne savo vaikų, juos persekioja. Lyrinis subjektas linki savo mylimajai, kad „bailus nusiminimas” nelenktų jai „galvos puikios” Paskutinėje strofoje lyrinis subjektas dar kartą atsisveikina su savo mylima moterimi. Tačiau dabar jis nebijo ir mirties, nes kaip alyvos kiekvienąkart „žydės pavasarį baltai”, taip ir jų meilė išliks amžina ir skaisti. Eilėraštis baigiamas lyrinio subjekto amžinos meilės prisiekimu: „Kolei širdys plaks mums gyvos,/ Manoji plaks vien tau tiktai!..”. Taip gali pasakyti tik karštai mylintis žmogus.
Šiame Maironio eilėraštyje aprašomas dviejų mylinčių žmonių išsiskyrimas, kuris įvyksta dėl sunkaus likimo ir skaudžios gyvenimo naštos. Nepaisant to, kad tenka ištarti: „Sudieu“, ši meilė niekada nemirs ir visada išliks vienas kitą mylinčių žmonių širdyse.
Analizės ir interpretacijos autorė: Sigita Rimkevičiūtė
