Pagalba įvairiose situacijose...
Sveiki atvykę » Literatūra » J. Marcinkevičiaus eilėraščio „Rugpjūtis“ analizė ir interpretacija

J. Marcinkevičiaus eilėraščio „Rugpjūtis“ analizė ir interpretacija

Sigita, 2015-04-20, www.pasakukampelis.eu
Justinas Marcinkevičius - Rugpjūtis

J. Marcinkevičius – XX a. pr. dramaturgas, poetas. Dvasia, kalba, žmogus, žemė – pagrindinės jo kūrybos temos. Poetas, augęs kaime, vaizduoja paprastą kaimo žmogų – žemdirbį gamtoje. Šis žmogus, atiduodamas visą savo meilę ir jėgas žemei, iš jos susilaukia atpildo – derliaus.

Analizuojamame eilėraštyje „Rugpjūtis“ vaizduojamas būtent toks žmogus, tačiau tai, kad jis yra žemdirbys, galime suprasti tik iš užuominų: galvojimo apie rugius, duoną. Eilėraščio pavadinimas nurodo tikslų laiką, apie kurį bus kalbama šiame eilėraštyje. Rugpjūtis – brandos metas, paskutinis vasaros mėnuo, kurio metu nuimami rugiai. Eilėraštį sudaro penkios strofos, rimas kryžminis.

Pirmoje strofoje vaizduojamas paros laikas – naktis, kuri yra „beveik be sapnų“. Rašoma ne tik apie naktį, bet ir apie žmogų, kuri yra toks pavargęs, kad net negali užmigti. Lyrinis subjektas tėra tik stebėtojas, pasislėpęs už gamtos vaizdo. Gamtos vaizdas – rugiai ir „pilnas mėnuo“. Poteas, norėdamas pateikti kitokį rugių įvaizdį, pavartoja metaforą. Todėl rugiai yra lyg „nematomos gijos“, kurios tarsi sieja žemdirbį su gamta.

Kad ir kur bežvelgtų žmogus, jam viskas primena jo darbą. Netgi „pilnas mėnuo viš kluono“ yra „tartum kepalas duonos“. Žmogus supranta, kad jam gyvybę teikia būtent rugiai, todėl kiekvians rugio pėdas atrodo lyg duonos kepalas. Net ir mėnulis palyginamas su duona. Atrodo, kad vasaros pabaigoje ne tik gamta, bet ir visata subrandina savo vaisius. Tik tie vaisiai skirtingi: gamtos – rugiai ir kitos rudens gėrybės, o visatos – mėnulis. Žemdirbys yra tas asmuo, kuris naudojasi gamtos gėrybėmis tam, kad išliktų. Dėl šios priežasties jam tenka daug dirbti, bet juk žmogaus esmė atsiskliedžia tik dirbant.

Tai, kad viskas vyksta dabartyje, nurodo šie eilėraščio žodiai: „pamato“, „laukia ir šaukia“, „atplaukia“. „Subrendus gamta“ jau dabar kviečia žemdirbį, nes nėra kada miegoti, reikia dirbti. Paskutinėje ketvirtos strofos eilutėje atsispindi pasakos „Eglė žalčių karalienė“ siužetas. Tačiau šiame eilėraštyje rašoma ne apie žaltį, o apie likimą, kuri yra lyginamas su „balta pieno puta“. Tai metafora – paslėptas palyginimas. Tiek psakoje, tiek ir eilėraštyje balta spalva reiškia džiaugsmą ir gėrį. Taigi ir žemdirbio likimas yra šviesus ir džiaugsmingas. Tačiau tam, kad tai būtų pasiekta, žmogus turėjo dirbti beveik be poilsio, nes rugiai pjaunami nuo ryto iki vakaro. Sulaukus gerų rezultatų, „atgimsta iš naujo/ ir viltis ir drąsa“. Eilėraščio pabaigoje vėlgi atsiranda pasakos motyvas, tačiau šiuo atveju „ant dalgių ne kraujas,/ o sidabro rasa“. Kraujas yra žmogaus gyvybės šaltinis, o „sidabro rasa“ – gamtos.

J. Marcinkevičius – neeilinis poetas. Pajutęs ypatingą sąsają su gamta, puikiai tai perteikė savo kūryboje. Gamtos vaizdai perteikiami metaforomis, palyginimais, epitetais. Tai galime pastebėti ir eilėraštyje „Rugpjūtis“. Rugiai, žemė, žmogus, jų tarpusavio saitai atsiskliedžia visu gražumu.

Analizės ir interpretacijos autorė: Sigita Rimkevičiūtė

Įmonės
(mini interneto svetainės)
Transportas:

Finansai:

Draudimas:
Šaunioji matematika
Pasakų kampelis
Naminių tortų kepimas Joniškio rajone +370 676 13919
© viskoDAUG.eu
Atnaujinkite slapukų nuostatas