Pagalba įvairiose situacijose...
A. Vaičiulaitis – XX a. rašytojas – neoromantikas. Jo kūrybai būdingi gražūs sakiniai, puikūs peizažai, gražūs žmonių tarpusavio santykiai. Gražiausias jo parašytas romanas – „Valentina“. Tai kūrinys, kuriame vaizduojamas moters pasirinkimas tarp dviejų vyrų, tačiau, nenorint skaudinti nei vieno iš jų, pasirenkamas vienuolynas.
Kūrinio laikas – tarpukario Lietuva. Romanas sudarytas iš XV skyrių. Kiekvienas skyrius turi pavadinimą ir epigrafą, kuris trumpai apibūdina, apie ką bus jame rašoma.
Analizuojama ištrauka paimta iš skyriaus „Liepžiedžiai“. Šis skyrius labai svarbus: pirmoji jo pusė pati šviesiausia visame romane, tačiau čia pasiekiamas aukščiausias įtampos taškas, kulminacija. Vienintelė visame romane Antano ir Valentinos meilės scena įvyksta liepyne. Liepa – lieuvių tautosakoje meilės medis. Ją apsikabinusi verkia našlaitė, nuskriausta pamotės, ir Valentina, kankinama nežinios.
Šioje vietoje Antanas ima siekti savo tikslo – mylimos merginos prielankumo, tačiau jo ištarti žodžiai: „Valiute būk tu mano...“ merginą tik išgąsdina, ji nepajėgia ištarti nė žodžio. Tačiau lemtingas pokalbis tarp jų įvyksta. Antanas supranta, kad Valentina niekada nebus jo. Valentina jį myli, tačiau juos skiria didžiulė priežastis, kurios niekas nenugalės. Mergina atveria savo širdį, išsako abejones: „jau laikas man taip neaišku, taip skaudu...“Tačiau jie nieko nekeičia, nes svarbiausia Valentinos gyvenime – šeima. Ji negali nuskriausti tėvų, brolių, seserų. Ir todėl, kad nebūtų taip skaudu Antanui, Valentina netekės ir už Modesto. Valentinos gyvenime tai pirmas ir, ko gero, vienintelis toks rimtas apsisprendimas. Ji tikėjosi visą savo gyvenimą nugyventi taikiai, ramiai, kad „kiekvienas daiktas savo vietoje ir pastovus ligi amžiaus galo...“ Antanas to nesupranta, jis – egoistas ir nori Valnetinos tik sau: „aš visą savo ateitį mačiau su tavimi“. Po lemtingo pasiaiškinimo laiko tėkmė sulėtėja „vėjas į vakarą nutyla, padangė rausta.“
Romane „Valentina“ vaizduojama, kaip jaunutė mergina, nepaisydama savo jausmų, priima sprendimą, kuris neįskaudina kitų, bet skaudina ją. Analizuojamoje ištraukoje atskleidžiami būdingiausi A.Vaičiulaičio stiliaus bruožai: gamta, spalvos (raudona, žalia), minimalus veiksmas, lėtai slenkantis laikas.
Analizės ir interpretacijos autorė: Sigita Rimkevičiūtė
