Pagalba įvairiose situacijose...
A. Škėma – rašytojas – modernistas, rašęs XX a. Viduryje. Rašytojas stengiasi atvaizduoti žmogaus būseną, jo sąmonės srautą, todėl kūriniai atrodo padriki, fragmentiški.
Analizuojama ištrauka paimta iš romano „Balta drobulė“. Tai kūrinys apie poetą Antaną Garšvą, kuris išvažiuoja dirbti iš Lietuvos į Niujorką, nes mano, kad būtent čia jo kūryba bus įvertinta. Tačiau įvyksta priešingai – jo kūrybos nepripažįsta nei katalikybės atstovai, nei lietuvių išeivijos bendruomenė. Romano pabaiga liūdna – A. Garšva išprotėja (iš motinos paveldėjo nervų ligą).
Ištrauka pradedama laiko paminėjimu: „penkiolika minučių iki starto“. Iš kointeksto žinome, kad A. Garšva dirba liftininku, todėl visada turi būti laiku ir vietoje. Būdamas persirengimo kambaryje Garšva galvoja ne apie dabartį, o apie praeitį. Praeities laikas tiksliai nenurodomas, apie ją kalbama per daiktus. Poetas Garšva mintimis keliauja į antikos laikus: „koturnai rodomi muziejuose“. Koturnai – tai storapadis apavas, kurį audavosi aktoriai antikos laikais. Tačiau staiga grįžtama prie dabarties daiktų – škotiškų marškinių ir rudų kelnių.
Garšva neišsiskiria savo apranga, jis rengiasi taip, kaip to miesto žmonės. Jam jo keltuvininko uniforma panaši į kompozitoriaus Johano Strauso laiukmečio aprangą. Ant uniformos prisegtas 87 numeris. Garšva jaučiasi lyg kalinys, nes žmonės mato ne patį keltuvininką, o jo numerį. Garšva jaučiasi prislėgatas, o uniforma jį dar labiau slegia, bet vistik pas daktarą Igną jis nenueina. Iš konteksto žinome, kad Garšva serga nervų liga, kuri progresuoja. Garšva dėl ligos nei kiek nesijaudina, jis galvoja, kad „nėra tragedijų šituose metuose“, todėl apie ligą vėl pamiršta. Nors Garšva negalvoja apie savo sveikatą, bet vistiek jam nejauku. Jis mano, kad „nusilupusių speintelės durų kontūrai lyg milžiniška ausis“ klausosi jo.
Garšva prisimena dar vieną kultūrinį veikėją – Mažvydą, kuris galbūt ir uždraudė siurrealizmą. Siurrealizmas – dailės kryptis, vaizdavusi tikrovę virš tikrovės. Mažvydas ragino pamiršti visas mitines būtybes: Kaukus, Žemėpačius ir Lauksargus. Garšva save tapatina su Kauku – nekrikštyta mirusio vaiko dvasia, kuri neranda sau vietos. Garšva kaip ta dvasia neranda sau vietos nei tėvynėje, nei svetur. Garšvos žodžiai: „Imkit mane ir marinkit, ir tatai marindami permanykiet“ skaitytoją turėtų priversti susimąstyti apie poetą. Tik tada, kai pamatome iš lėto mirštantį poetą Garšvą, mes galime suprasti, ką jis išgyvena. Vėl pakartojama Garšvos mintis, kad „nėra tragedijų šituose metuose“. Yra tik kasdieniai dalykai, „nusilupinėjusios spintelės durys, dėžė nuo coca-cola, keliolika minučių iki starto“. Prisimenamas laikas, kuris toks pat kaip pradžioje. Visi Garšvos prisiminimai, pamąstymai tetrunka vos keletą aikimirkų. Jis pagalvoja paie savo ligą, apie Lietuvą, nes pakartoja lietuvių liaudies dainos žodžius „bičiute, bitele, kadijo“. Tačiau prieš darbą Garšva nori jaustis ramus, todėl išgeria kapsulę, kuri „apkutojo smegenis“. Kapsulė – dabarties dalykas. Garšva nenori būti dabartyje, todėl grįžta į praeitį ir prisimena savo mylimąją Eleną. Ji jam kaip karalienė, kuriai nori padovanoti korneolio žiedą ir užmirštą vagina Queens aikštėje. Queen – reiškia karalienė. Iš konteksto žinome, kad Elena yra paprasta ištekėjusi moteris, bet Garšvos širdyje ji užima ypatingą vietą.
Analizuojamoje ištraukoje labai svarbūs laiko, religiniai, ligos, kultūros, meilės, istorijos motyvai. Ištraukoje, kaip ir visame romane, ryškinama lietuvio išeivijos situacija didmiestyje. Poetas Garšva dažnai grįžta į prisiminimus, nes nejaukiai jaučiasi dabartyje. Jį nervina ir sekina jo liga, darbas ir visi jį supantys daiktai.
Analizės ir interpretacijos autorė: Sigita Rimkevičiūtė
